rudenį lūpomis liečiu
per vaivorykštes balose brendu
dangų gaivų vėjuotą geriu
audromis ir viesulais einu

mėnulio vidury matau tave
žiūriu kaip skęsti lietuje
nors klaidžioju rudenyje
jaučiuosi lyg nebūtyje

ryškėja tolumoj langai
atrodo lyg dangaus skliautai
įskėlė juos lietaus lašai
liko tik žvaigždėm nusėti pakraščiai

jis pavasaris

jis kalbėjo kaip pavasaris -

pražydusiais ievų žiedais ir

čiurlenančiu žalsvu upės vandeniu.

prikaustė garsais visą mano sielą

į mane jis žvelgė
su geismu akyse - taip, kaip
tapytojas žvelgia į mūzą.

vien žvilgsniu privertė mane sustingti

jis lietė mano odą
vėsiais pirštais - tarsi
debesų pūkais ir ryto rasos lašais.

prisilietimai ištirpdė